Joanos eilėraščiai

Savo eilėraščius mums atsiuntė Joana.

Po kojomis vieškelis, pilkas, niūrus
O virš galvos mėlynas dangus.
Lūpose gimsta ir miršta daina,
Šitaip ir baigiasi mano diena.

Kiek apėjau aš miestų ir šalių,
Bet sau ramybės vistiek nerandu.
Dvarai ir tvirtovės,kaimai svetimi,
Nerimas auga,keroja širdy.

Veidą raukšlėtą uždengus skraiste,
Net ir į žmones aš žiūriu pro ją.
Taip metai, po metų,tuščia,nyku.
Kai viena su savo jausmais palieku.
-------------------------------------------------
Ant laiptų sėdi,
Ir verkia rytas,
Skaitydamas dienos
Atsisveikinimo laišką.

Dar vienas liūdnas prisiminimas...Kam jisai?

Nugalėjęs pyktį,
Ant palangės pražydo
Spygliuotas kaktusas.

Dar vienas nuobodi diena...Ji nuobodi tik man.

Ant lovos paliktas
Gulėti,
Mano bedvasis kūnas.

Dar vienas kvailas prasimanymas...Klaiku.!
-------------------------------------------------
Kai lapai pagelsta,
Ir ruduo atneša vėją
Aš vieniša...

Menu tiktai spalvotą vasarą,
Pievoje žaidžiančius vaikus,
Bei netikėtą vasaros lietų...

Bet šiandien liūdesy paskendo -
Ir nesinori būt vienai...
Nebėra tos vasaros, tų žodžių
Liko tik tuščia vieta.
-------------------------------------------------
Meilės jausmas glosto širdį,
Priglaudžia,myluoja,
O juk nieko nėra!

Kiaurose kišenėse švilpia vėjas,
O meilė,senai padainavo man,
Atsisveikinimo dainą...

Neliko pėdsakų...
Nei prie durų,
Nei prie saldaus meilės kvapo...

Žvilgsnis grįžta į mano širdį,
Skolos pasiimti,
Kuri lyg slogutis vis auga ir plečiasi...

Skausmas užlūžta viduj,ir lieka,
Tik arfos melodija,kuri neša mane,
Į skausmo pasaulį...
-------------------------------------------------
Esu tiktai žmogus,
Kuriam reikia meilės
Bet ne kančių ir vienatvės...

Esu klajūnas piligrimas,
Visada gyvenęs vienas,
Neturėjęs artimo žmogaus...

Svajonėm aš sklandau lyg paukštis,
O tikrovėj, lyg baisi vėlė..
Tokios mano dienos būna nuolatos...

Joana